Mychailas Horynis
Horynis Mychailas Mykolajovyčius (1930 m. birželio 17 d. Kniselo k., Žydačivo raj., Lvovo sritis – 2013 m. sausio 13 d., Lvovas).
"Šešiasdešimtininkų" atstovas, aktyvus savilaidos ir žmogaus teisių judėjimo dalyvis, Ukrainos politinis kalinys.
Jis gimė Halicijoje, organizacijos "Prosvita" ("Švietimas") kaimo padalinio vadovo ir Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) vietinio tinklo nario, represuoto Lenkijos ir Sovietų Sąjungos valdžios, šeimoje. Nuo pat mažens jis patyrė klajones: 1944 metais Horynių šeima turėjo būti deportuota į Sibirą, tačiau jiems pavyko pabėgti iš areštinės ir kurį laiką pasilikti pogrindyje.
1953 metais, studijuodamas Lvovo universiteto Logikos ir psichologijos katedroje, buvo pašalintas iš mokymo įstaigos už atsisakymą stoti į komjaunimą (buvo grąžintas atgal tarpininkaujant universiteto rektoriui akademikui Jevhenui Lazarenkai). Palaikė ryšius su Ukrainos pogrindžiu, gamino ir platino proklamacijas prieš sovietų valdžią. Baigęs universitetą, dešimt metų dirbo vidurinėse mokyklose (iš pradžių mokytoju, vėliau mokyklų direktoriumi, metodininku ir rajono švietimo skyriaus inspektoriumi), atliko tiriamąjį darbą Lvovo šakinių krautuvų gamyklos eksperimentinėje mokslinėje praktinėje psichologijos ir fiziologijos bei profesinės sveikatos laboratorijoje.
1962 metais Mychailas Horynis įsijungė į šeštojo dešimtmečio judėjimą, tapo vienu iš Lvovo kūrybingo jaunimo klubo "Prolisok" įkūrėjų, aktyviai platino savilaidą. 1965 metų rugpjūtį buvo suimtas už "antisovietinę agitaciją ir propagandą", 1966 m. balandžio 18 d. Lvovo srities teismo uždarame posėdyje buvo nuteistas kalėti šešerius metus griežto režimo lageryje. Bausmę atliko Mordovijos lageriuose, bet 1967 metais už propagandą ir savilaidos tarp kalinių platinimą buvo nuteistas dar trejiems metams kalėti Volodymyro kalėjime. Išėjęs į laisvę dirbo mašinistu chemijos kombinate ir krosnininku Lvovo katilinėse.
1976 metais aktyviai dalyvavo kuriant pagrindinius Ukrainos Helsinkio grupės (UHG) dokumentus. Kai UHG įkūrėjai buvo areštuoti, leido grupės informacinį biuletenį. Dėl šios ir kitos disidentinės veiklos buvo persekiojamas KGB, jam buvo surengta daugybė kratų. Po vienos tokios kratos 1981-ųjų pabaigoje jis vėl buvo suimtas. Protestuodamas prieš savo bylos fabrikavimą, Mychailas Horynis paskelbė bado streiką ir patyrė širdies priepuolį. 1982 birželio 25 dieną nuteistas dešimt metų kalėti ypatingo režimo lageryje ir penkerius metus tremties, paskelbtas ypač pavojingu recidyvistu.
Antrasis įkalinimas praėjo ВС-389/36 lageryje, Kučino kaime, Čusovskio rajone, Permės srityje, kur jis buvo priimtas į Ukrainos Helsinkio grupę. Šioje kolonijoje buvo laikoma daug žinomų Ukrainos politinių kalinių, tarp jų Oleksa Tychis, Valerijus Marčenka, Jurijus Lytvynas, Vasylius Stusas, todėl į aktyvų darbą lageryje įsijungė ir Mychailas Horynis. Tačiau lagerio gyvenimo sąlygos pakenkė jo sveikatai: Mykhailas Horynis lageryje sirgo inkstų uždegimu, hipertenzija ir aritmija, o 1984 metais jį ištiko antrasis širdies infarktas. Dėl sveikatos sutrikimų 1987 birželio 2 dieną jam buvo suteikta malonė ir paleistas į laisvę (reabilituotas 1990 metais).
Grįžęs į Lvovą, 1987 metų vasarą pradėjo leisti mašinėle spausdintą žurnalą "Ukrajinskyj visnyk" ("Ukrainos žinios"). Jam ginant aktyvią visuomeninę poziciją, jį nuolat persekiojo valdžia: tais pačiais metais buvo pradėta kampanija prieš Čornovolą ir Horynį, kurios tikslas buvo išsiųsti juos iš TSRS. Buvę Ukrainos politiniai kaliniai netgi buvo priversti kreiptis į visų šalių vyriausybes, prašydami jų nepriimti, jei priverstinai išvarytų iš Sovietų Sąjungos. 1988 metais Mychailas Horynis aktyviai dalyvavo atnaujinant Ukrainos Helsinkio grupės veiklą, tapo jos vykdomojo komiteto nariu, po to gavo oficialų KGB įspėjimą apie bausmės grėsmę dėl "antisovietinės veiklos". 1988 rugsėjį jis vadovavo Ukrainos politinių kalinių apsaugos darbo grupei, dalyvavo daugelyje tuometinės TSRS demokratinių judėjimųsusibūrimuose. Kitais metais buvo išrinktas Ukrainos Liaudies Rucho (ULR) sekretoriato pirmininku, buvo politinės tarybos pirmininkas ir ULR bendrapirmininkas.
Nuo 1990 iki 1994 metų jis buvo Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys, vadovavo Santykių su ukrainiečiais, gyvenančiais už Ukrainos ribų, pakomitetui, inicijavo ir organizavo daugybę nacionalinių akcijų, skirtų Ukrainos nepriklausomybei įtvirtinti. 1992–1995 metais vadovavo Ukrainos respublikonų partijai, vėliau įkūrė Respublikonų krikščionių partiją. 2000 m. buvo išrinktas Ukrainos pasaulio koordinacinės tarybos pirmininku, eidamas šias pareigas aktyviai skatino ryšius ir bendradarbiavimą su ukrainiečių diaspora.
Mirė 2013 metais Lvove ir buvo palaidotas Lyčiakovo kapinėse.
Повне інтерв'ю читайте у книзі "Дисиденти".
